Kainų pokyčiai verslą gali įsukti į bankrotų bangą: nepasiseks įmonėms, priėmusioms vieną blogą sprendimą
2021-06-02
Kol dėl sparčiai kylančių žaliavų kainų verslas valdžios prašo imtis politinių sprendimų, ekonomistas Marius Dubnikovas teigia, kad dėl nenumatytų žaliavų kainų rizikų kaltos pačios įmonės. Pasak jo, įmonės pačios rinkoje žaidė žaidimus manydamos, kad po metų žaliavos kainuos pigiau, o šiandien dėl to labai skaudžiai pralošė. „Matysime bankrotus, bet bankrutuos tos įmonės, kurios buvo finansiškai neraštingos“, – atvirai sako jis.
Susiduria su rimtomis problemomis
Ekonomistas Marius Dubnikovas laidoje „Delfi tema“ aiškino, kad bendrai žaliavos brangti pradėjo praėjusių metų rugpjūčio mėnesį, paaiškėjus, kad pandemija nesustabdė pasaulio pramonės.
„Lygiagrečiai buvo spausdinami pinigai, jų kiekis lėmė, kad tiek statybos, tiek visi pramonės vystymo objektai, jie spartėja. Tai šioje vietoje mes matėme, kad kainos stipriai augo ir žaliavų kainos labai stipriai šoktelėjo į priekį.
Tai, kas vyksta šiandien, sakyčiau, yra gera situacija nepaisant to, kad žaliavos labai stipriai pabrango. Šioje vietoje ekonomika užsikūrė į tokį pagreitį, kurio nematėme nuo 2016-2017 metų“, – kalbėjo jis.
Kaip teigė, 2016-aisiais ekonomika jau buvo pradėjusi judėti link stagnacijos, atsirado kalbų apie krizę, o pandemija ją pavertė labai trumpa ir pažadino ekonominį augimą.
„Tokio jo mes nebuvome matę paskutinius 15-20 metų“, – pridūrė ekonomistas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Mantas Gudas taip pozityviai apie esamą situaciją nekalbėjo.
Anot jo, žaliavų kainų problema, kurią šiandien išgyvena verslas ir visuomenė, yra unikali ir neturinti precendento.
„Lietuvai, kaip mažai ekonomikai, metalo, naftos produktų, įvairių komponentų įtaka yra tikrai didžiulė. Tikslių duomenų nėra, bet manoma, kad apie 75 proc. ekonomikos priklauso nuo įvežtinių žaliavų“, – sakė jis ir kalbėjo, kad su didžiausiais sunkumais šiandien susiduria statybų sektorius bei pramonė, kuri užsiima kontraktine gamyba ir turi ilgesnio termino projektus.
„Tai šios įmonės papuolė į žaliavų žirkles ir pasirašiusios kontraktus vienomis kainomis, eigoje planavo šias žaliavas pasipildyti, nes ne viską yra įmanoma iškart susikontraktuoti, o susidūrė su žaliavų kainų augimu ir nebegali kokybiškai, o kartais ir egzistenciškai tų sutarčių įgyvendinti. Iškilo reali masinių bankrotų grėsmė statybų sektoriuje ir skirtingos valstybės pradėjo skirtingai šią situaciją spręsti“, – sakė M. Gudas.
Kaltos pačios įmonės?
M. Dubnikovo nuomone, šiandien su rizikomis susiduriančios įmonės turėtų pačios prisiimti atsakomybę ir kalbėti apie reikiamu laiku nepriimtus teisingus sprendimus.
„Įmonės nesamdė finansų direktorių, finansų analitikų, kurie analizuotų situaciją ir įmonės, ypatingai pramonės, papuolė į situaciją, kai žaliavų neužsipirko.
Tai yra labai paprastas projektų valdymo principas, tai -sprendimas, ar gavus projektą žaliavas užsisakyti iškart, ar žaliavas užsisakinėti tada, kada projektas yra užsakomas“, – aiškino ekonomistas.
Jis teigė labai gerai atsimenantis prieš metus laiko gautą vienos didesnių įmonių vadovo skambutį.
„Klausė, ar užsisakyti plieną, kuris bus reikalingas po metų.
Mes apie tai kalbėjome labai atvirai ir priėjome išvados, kad plieną reikia užsisakyti dabar, nes pandemijai judant į pabaigą mes matysime ekonominį sprogimą, kuris ir įvyko.
Iš tiesų, labai keista klausytis, kai įmonės verkia dėl to, kad esant ekonominiui augimui, kuris šiandien yra labai stiprus, nepavyksta vykdyti projektų. Tai yra įmonės, kurios nesugebėjo užsisakyti žaliavų, kurios bandė rizikuoti ir žaisti ant to, kad po metų žaliavos kainuos pigiau, ir jos pralošė.
Tos, kurios turėjo pakankamai stiprius finansų analitikus ir finansų direktorius, jos užsisakė ir turime įmones, kurios šito neanalizavo. Manau, kad tai, kas šiandien vyksta, yra natūrali atranka ir iš tikrųjų matysime bankrotus, bet bankrutuos tos įmonės, kurios buvo finansiškai neraštingos.
Įmonės yra pačios kaltos dėl to“, – atvirai kalbėjo M. Dubnikovas.
M. Gudas teigė nesutinkantis su nuomone, kad situaciją dėl žaliavų kainų buvo galima numatyti ir suvaldyti, o žaliavų tiekėjai patys nutraukinėja sutartis, motyvuodami, kad tai – neeilinė Force majeure situacija.
„Noriu atsakingai pasakyti, kad šiai dienai tam tikrų žaliavų Europoje išvis nėra ir nėra galimybės jų atsivežti. Čia kalbu apie retesnius metalus, specifinius dalykus ir šios situacijos numatyti buvo neįmanoma.
Kitas dalykas, jeigu metalai yra pabrangę 2,5 karto ir apyvartinės lėšos yra 1 mln. Eur, staigiai pasidaro poreikis, kad tau reikia beveik 3 mln. Eur. LPK vertinimu situacija yra beprecendentė ir tai ne finansų direktoriaus klausimas“, – atsakė jis.
Prašo politinių sprendimų
M. Gudas teigė, kad LPK šiandien prašo valdžios įsikišimo ir politinių sprendimų situacijai gelbėti.
„Mes matome tris priemones. Jos nėra labai naujos.
Pirmas dalykas, jau pasirašytų viešųjų pirkimų arba naujai pasirašomų sutarčių indeksavimas. Tai priemonė, kad statybos nesustotų.
Antras dalykas, siūlome ieškoti galimybių toms įmonėms, kurios turi pasirašiusios tokias sutartis garantuoti apyvartinį kapitalą ir trečia priemonė – ieškoti galimybių pratęsti prastovų kompensavimo tvarką“, – apie siūlymus, pateiktus Vyriausybei, kalbėjo LPK atstovas.
Šiuo atveju M. Dubnikovas sakė, kad valdžiai į kainų reguliavimą kištis nederėtų.
„Tai yra konkurencija ir konkurencija turi veikti taip, kaip ji veikia.
Šiuo atveju, konkurencija išeliminuos didelę dalį įmonių, kurios nesugebėjo suskaičiuoti savo žaliavų ir jų užsisakyti laiku.
Jos žaidė su žaliavomis, laukė laiko, kada jas galima užsisakyti, kad gal vėliau jos bus pigiau, o nekompetencija pramonės įmonėms smogė labai stipriai.
Šiuo atveju, valdžia negali kištis ir neturėtų kištis į verslo konkurenciją“, – sakė jis.
Verslas rizikas sutartyse gali nusimatyti pats
Ekonomikos ir inovacijų viceministras Vincas Jurgutis pastebėjo, kad kai yra kalbama apie sutarčių indeksavimo viešuosiuose pirkimuose siūlymą, tokiose situacijose tam tikras reglamentavimas jau galioja.
„Perkančiosios organizacijos, tie, kurie vykdė tam tikrus užsakymus, skelbia konkursus, jie tikrai pagal įstatymą gali ir kai kas įtraukia kainų indeksavimo galimybes pagal tam tikrus kriterijus. Ir jei tai padaroma, eigoje yra labai normalus indeksavimo mechanizmas.
Kitas dalykas, jeigu tai nebuvo numatyta sutartyse, tai, vėlgi, yra kelias, kai labai išimtinais atvejais, dėl visiškai nenumatytų aplinkybių, kai pirkimų organizatorius vienaip ar kitaip negalėjo apskaičiuoti ar numatyti ir dėl to nenumatė indeksavimo, tokiu atveju tam tikras išimtis galima pritaikyti ir be papildomo politinio įsikišimo. Tik kas svarbu, kad pagrindimas turi būti labai išsamus, akivaizdus ir paaiškinamas“, – sakė jis.
Taip pat V. Jurgutis užsiminė matantis ir tam tikrus neatitikimus kalbant apie žaliavų kainų brangimą, kuriuos skelbia Statistikos departamentas ir verslo atstovai.
„Yra ženklus nesutapimas.
Aišku, čia gal nereikia pulti kažko vertinti, gal Statistikos departamente neatsispindi paskutinio mėnesio pokyčiai. Bet tikrai žaliavų augimas yra, žinoma, gal ne toks dramatiškas, bet jeigu tokiu taptų, tai perkančiosioms organizacijoms būdų ieškoti išimčių būtų lengviau“, – laidoje teigė jis.
Viceministras prasitarė, kad šiandien taip pat galioja įvairios finansinės priemonės, kurios įmonėms gali padėti mažinti rizikas.
„Per „Invegą“ yra garantijos tiek už apyvartines paskolas, už investicines paskolas veiklos vykdymui. Tų garantijų tikrai neplanuojame atsisakyti, kas irgi verslo šioje situacijoje turėtų palengvinti riziką“, – sakė jis.
Pasak V. Jurgučio, žaliavų kainos šiuo metu yra stebimos ir klausimą taip pat nagrinėja tiek Finansų, tiek Aplinkos ministerijos.
Rodyti daugiau...
2 tūkst. – tiek įmonių sulaukė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) laiškų su prašymu persižiūrėti pateiktus PVM deklaracijų duomenis, kuriais remiantis įmonėms buvo dalijamos subsidijos. Teigiama, kad VMI tikrinimo metu nustatyta, jog dalis įmonių galimai nepatyrė nustatyto privalomo, ne mažesnio kaip 30 proc. vidutinio mėnesinio apyvartos kritimo. Tokiu atveju, subsidijas joms teks grąžinti.
Įmonės hipoteka – tai įmonės kaip turtinio vieneto įkeitimas, apimantis ne tik įmonei priklausančio nekilnojamojo turto ar įrangos, tačiau ir intelektinės nuosavybės įkeitimą. Praktikoje tenka pastebėti atvejų, jog kreditoriai, siekdami užtikrinti skolininko prievolių įvykdymą, nenoriai pasitiki įmonės hipoteka ir naudoja šį prievolių užtikrinimo būdą tik kaip papildomą priemonę, leidžiančią skolininkui gauti norimo dydžio finansavimą.
