Paulius Morkūnas: baigiantis valstybės pagalbai paaiškės, kiek rimta verslo zombių problema

Suskleisti...

Staiga sustabdyta valstybės pagalba, lėtesnis, nei tikimasi, ekonomikos atsigavimas ar dar vienas išorės šokas ekonomikai pablogintų suvaržymų paveiktų įmonių finansinę būklę ir padidintų vadinamųjų įmonių zombių skaičių. Tai galėtų nulemti verslo bankrotų pagausėjimą, dėl kurio padidėtų nedarbo lygis. Taigi, sunkumų kiltų ir kai kuriems susijusiems verslams bei gyventojams vykdant finansinius įsipareigojimus.

Dėl COVID-19 įvestų ribojimų labiausiai paveiktų įmonių ir namų ūkių prastėjanti finansinė padėtis lemia didesnę jų kredito riziką. Jei ji realizuotųsi, tai turėtų neigiamų pasekmių ne tik įsiskolinusioms įmonėms ir gyventojams, bet ir visai finansų sistemai. Nors bendrai šalyje įmonių padėtis ir toliau yra gana stabili, vis dėlto pandemijos pasekmių poveikis ekonominėms veikloms yra labai netolygus. Pavyzdžiui, pajamų ir pelningų įmonių dalies rodikliai indikuoja, kad su veiklos iššūkiais daugiausia susidūrė paslaugas teikiančių veiklų įmonės. Pasibaigus valstybės pagalbos priemonėms, dalis įmonių, kurių bankrotai nusikėlė, arba tos, kurios buvo paveiktos labiausiai ir joms nepavyko arba dėl veiklos specifikos negalėjo prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, gali neatkurti savo veiklos, bankrutuoti arba tapti nemokios ir virsti vadinamosiomis įmonėmis zombėmis, t. y. dėl lėšų trūkumo nepajėgti vykdyti savo turimų įsipareigojimų. Tai atitinkamai lemtų nedarbo lygio augimą, įsipareigojimų kitoms įmonėms nevykdymą ir finansų rinkos dalyvių nuostolius.

Nors šiuo metu nukentėjusių įmonių tiesioginis poveikis finansų sistemai yra palyginti ribotas, poveikį paaštrinti galėtų staigus valstybės pagalbos nutraukimas. Bendra neveiksnių paskolų dalis bankuose reikšmingai neišaugo, nors yra pastebimas šiek tiek padidėjęs vartojimo bei tam tikrų įmonių, ypač veikiančių labiau karantino pažeidžiamuose sektoriuose, neveiksnių paskolų lygis. Vis dėlto tikimasi, kad pandemijos poveikio mastas atsiskleis artimiausiais metais, nes būtent tuomet pasimatys vadinamųjų įmonių zombių skaičius.

Remiantis Europos Centrinio Banko skaičiavimais, vien iki pandemijos euro zonoje galėjo būti vidutiniškai šiek tiek daugiau nei 3 proc. tokių įmonių. Šio tipo įmonės gali kelti įtampą ekonomikai ir finansiniam stabilumui, jeigu jų skaičius staiga sparčiai paaugtų, pavyzdžiui, dėl netikėto neigiamo ekonominio šoko, silpnesnio, nei tikimasi, ekonomikos atsigavimo arba nesubalansuoto ir staigaus valstybės pagalbos priemonių nutraukimo. Tačiau suteikiama pagalba, siekiant atkurti veiklą, yra itin svarbi toms įmonėms, kurios pandemijos metu nukentėjo labiausiai, bet vis dar turi potencialo išsikapstyti. Pavyzdžiui, naujausiais balandžio mėn. duomenimis, subsidijas už prastovas dar gavo daugiau nei 5 tūkst. įmonių, o prastovose buvo beveik 20 tūkst. darbuotojų. Todėl svarbu, kad labiausiai nukentėjusiam, bet potencialo turinčiam verslui pagalbos sustabdymas būtų tolygus ir subalansuotas.

Išaugęs įmonių bankrotų skaičius galėtų padidinti skolos finansų įstaigoms ir kitoms įmonėms nuostolius. 2020 m. buvo perpus, arba 833, mažiau pradėtų įmonių bankroto procesų nei 2019 m. Dar daugiau susitraukęs bankrotų skaičius matomas ir 2021 m. Mažesniam bankrotų skaičiui paaiškinti gali būti bent keletas svarbių priežasčių. Pirmiausia, bankrotų sumažėjimą lėmė tai, kad juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba bankroto proceso inicijavimo gali būti netaikoma karantino metu ir 3 mėn. po karantino. Antra, valstybės pagalbos priemonės, ypač subsidijos po prastovų, mokesčių atidėjimai ir lengvatinės paskolos, reikšmingai prisidėjo prie verslo likvidumo palaikymo.

Tai neabejotinai prisidėjo prie bankrotų skaičiaus sumažėjimo, tačiau vis dar yra didelis neapibrėžtumas dėl bankrotų, kurie kol kas yra atidedami ateičiai, skaičiaus. Jei šis skaičius padidėtų, kiltų rizika kai kurių įmonių įsipareigojimų tvarumui. Pavyzdžiui, būtų paveikta dalis labiausiai nukentėjusių ekonominių veiklų, tokių kaip apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, administracinės ir aptarnavimo, švietimo, meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo, įsiskolinimų. Šių veiklų įmonių paskolų dalis sudaro apie 10 proc. viso įmonių paskolų portfelio, o įsiskolinimas prekybos kreditais ar paskolomis kitoms įmonėms gali siekti maždaug ketvirtadalį visų šių veiklų įsipareigojimų.

Dėl suprastėjusios įmonių finansinės padėties galimi įmonių bankrotai ateityje gali padidinti ir namų ūkių kredito riziką. Remiantis duomenimis, beveik dešimtadalis paskolų vertės tenka gyventojams, pagrindines pajamas gaunantiems iš apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų bei administracinės ir aptarnavimo veiklos, t. y. veiklų, kuriose nedarbo lygis karantino metu augo sparčiausiai. Kitas dešimtadalis paskolų vertės tenka veiklų grupei, apimančiai ir dalį kitų paveiktų sektorių – švietimo bei meninę, pramoginę ir poilsio organizavimo veiklą. Bendrai šių paskolų vertė siekia truputį daugiau nei 1,7 mlrd. Eur, todėl reikšmingai išaugęs nedarbo lygis šiuose sektoriuose galėtų neigiamai paveikti šių paskolų gavėjų galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

Įsipareigojimų neįvykdymo riziką mažina sparčiai atsigaunanti ekonomika, per pandemiją reikšmingai išaugusios santaupos ir palyginti nedidelis Lietuvos įmonių ir namų ūkių įsiskolinimo lygis. Pernai šiek tiek sulėtėjusi, Lietuvos ekonomika šiemet toliau demonstruoja atsparumą. Prie to prisidėjo ir mūsų ekonomikos struktūra. Pavyzdžiui, su kelionėmis susijusios veiklos, kaip turizmo, nuomos paslaugų, oro transporto, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, iki pandemijos Lietuvoje sukurdavo daugiau nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o kai kuriose Pietų Europos šalyse – apie 8 proc.

Be to, toliau augančios gyventojų pajamos, didėjanti vidaus paklausa ir apsukas didinantis atvirasis sektorius sudaro palankias sąlygas verslui augti, o tai kartu mažina vadinamosios zombifikacijos tikimybę. Lietuvos privatusis ne finansų sektorius taip pat yra vienas mažiausiai įsiskolinusių Europos Sąjungoje, o tai lemia mažesnį galimą kredito rizikos materializacijos mastą ir poveikį ekonomikai. Dar daugiau – dalis įmonių ir gyventojų, kurių finansinė padėtis nebuvo neigiamai paveikta dėl pandemijos įvestų suvaržymų, sukaupė reikšmingus santaupų rezervus. Balandžio mėn. duomenimis, privačiojo ne finansų sektoriaus indėliai kredito įstaigose buvo beveik ketvirtadaliu didesni nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus: gyventojų indėliai išaugo 3,1 mlrd., o ne finansų įmonių – 2,4 mlrd. ir kartu perkopė 28 mlrd. Eur. Tam sąlygas sudarė įvairūs veiksniai: daugumoje veiklų ir toliau sparčiai kilęs darbo užmokestis, suvaržytos galimybės naudotis kai kuriomis paslaugomis, dalies verslo susilaikymas nuo investicijų, valstybės finansinės pagalbos įliejimas į ekonomiką ir kiti.

Siekiant sušvelninti COVID-19 protrūkio pasekmes ekonomikai, dalį įmonių kredito rizikos prisiėmė valstybė. Lietuvos vykdyta anticiklinė fiskalinė politika, teikiant finansinę pagalbą verslui ir gyventojams, gerokai padidino valdžios sektoriaus balanso deficitą ir skolą. Lietuvos valdžios sektoriaus skola pernai padidėjo daugiau nei 10 proc. punktų, o šiemet skolos lygis turėtų viršyti 50 proc. BVP. Prie skolos santykio augimo daugiausia prisidėjo valstybės pagalba verslui, kuri įvairiomis formomis siekė apie 2,5 mlrd. Eur. Valstybės pagalbos priemonės padeda užkardyti įmonių likvidumo ir mokumo riziką, kuri materializavimosi atveju galėtų persiduoti gyventojams ir kreditoriams.

Vis dėlto tiek kovoje su COVID-19 pandemijos pasekmėmis, tiek susiduriant su iššūkiais ateityje, svarbu ne tik fiskalines pagalbos priemones skirstyti tikslingai, bet ir turėti aiškią skolos stabilizavimo strategiją ir, pandemijai pasibaigus, tvirtai jos laikytis. Kitu atveju užsitęsęs valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykio augimas gali kelti skolos tvarumo klausimų. O verslo bankrotų skaičiaus ūgtelėjimas taip pat būtų išbandymas Lietuvos nemokumo naujosios sąrangos efektyvumui. Tokiu atveju, tikėtina, atsiskleistų egzistuojančios šios sąrangos problemos, o tai sudarytų galimybę ją dar labiau patobulinti.

Šaltinis: https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/paulius-morkunas-baigiantis-valstybes-pagalbai-paaiskes-kiek-rimta-verslo-zombiu-problema-662-1514180

123rf.com nuotr/Pinigai

Rodyti daugiau...

Europiečių laukia brangesnė vasara, kainoms išbandant centrinių bankų apsisprendimą

Suskleisti...

Europiečių laukia brangesnė vasara, kuri išbandys centrinių bankininkų apsisprendimą dėl skatinimo priemonių programos, tuo metu, kai vėluojantis regiono atsigavimas kursto paklausos augimą.

Įvairių didmiesčių, nuo Frankfurto iki Varšuvos, pareigūnai susiduria su dilema: ar spartėjanti infliacija užtruks pakankami ilgai, kad pakoreguotų ilgalaikius bendrovių ir namų ūkių lūkesčius. Jei taip, tai gali sukurti savaiminį ciklą, kai aukštesnės kainos skatina didesnius užmokesčio reikalavimus nepaisant augančio nedarbo, kas, savo ruožtu, kursto dar didesnį kainų šuolį.

Kainų spaudimas gali taip pat padrąsinti tuos centrinius bankininkus, kurie mano, kad politika yra pernelyg švelni ilgą laiką, surengti galimai dramatiškus palūkanų normų nustatymo posėdžius dar šiais metais. Nors oficialiai laikomasi linijos, esą infliacijos šuolis bus laikinas, naujausi duomenys yra dingstis tiems, kurie nerimauja dėl savo klaidingų apskaičiavimų rizikų.

„Visi cikliniai ir struktūriniai veiksniai susideda ir byloja apie galimą tendencijos pasikeitimą“, – sakė Gertruda Traud, vyriausioji komercinės bankininkystės įmonės „Helaba“ ekonomistė iš Frankfurto. – Vos tik Vokietijoje infliacija pasieks 3 proc., profsąjungos pakels balsą: „O kaip darbininkai?“

Antradienį paskelbtos ataskaitos akivaizdžiai liudija apie spartesnę infliacijos perspektyvą, gamykloms keliant kainas sparčiausiais tempais per beveik du dešimtmečius dėl augančių sąnaudų ir mažėjančių atsargų.

Visa tai atsiliepia pirkėjams. Vartotojų kainų augimas euro zonoje pasiekė 2 proc. – formaliai viršydamas Europos centrinio banko (ECB) užsibrėžtą tikslą, – pirmą kartą nuo 2018 metų. Lenkijoje šis rodiklis buvo dvigubai didesnis. Anot „Bundesbank“, infliacija šiais metais gali pasiekti 4 procentus.

4,8 proc. rodiklis Lenkijoje, kuri nepriklauso euro zonai, išryškina didėjančias rizikas. Tenykštė valdžia nerimauja, kad bus pasiektas 5 proc. „lūžio taškas“, teigė šaltiniai, susipažinę su šalies centrinio banko ir vyriausybės pareigūnų nuomone.

Nėra daug ženklų, rodančių, kad sunkumai, susiję su pasauliniu tiekimu, slūgsta. Azijos gamintojai, daugumos pasaulio šalių komponentų gamintojai sulėtino veiklą gegužę, nes vis dar kovoja su viruso židiniais. Keletas Tailando gamyklų laikinai yra uždarytos, kol bus pristabdyti protrūkiai. Taivanas pranešė apie rekordinį savaitinį mirčių nuo viruso skaičių, o Malaizija ką tik įvedė dviejų savaičių nacionalinį karantiną.

Europoje, kaip ir kitur, padažnėję nemokumo atvejai, kai fiskalinė parama bendrovėms atšaukiama, gali apsunkinti problemas dėl tiekimo.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) šią savaitę pranešė, kad nors pasaulinis kainų spaudimas turėtų iki metų pabaigos susilpnėti, esama „didelių rizikų“ ilgesniu laikotarpiu.

„ECB personalo birželio mėnesio prognozės vargu ar leis tikėtis ko nors, kas užkirstų kelią dar vienam aktyvesnių pirkimų pagal specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) ketvirčiui. Kovo mėnesį jie numatė, kad bazinė infliacija prognozuojamu laikotarpiu bus daug mažesnė, nei buvo sutarta pasiekti.“ – sako Davidas Powellas ir Maeva Cousin.

Nepaisant neregėto šuolio Lenkijoje, tenykštis centrinis bankas pripažįsta, kad spartus vartotojų kainų augimas yra trumpalaikis. Kol kas jis nusiteikęs nesekti pavyzdžiu savo regioninių kaimynių, tokių kaip Vengrija ir Čekija, perspėjančių apie neišvengiamą palūkanų normų didinimą.

Islandijos centrinis bankas gegužę tapo pirmuoju banku Vakarų Europoje nuo pandemijos pradžios, kuris sugriežtino pinigų politiką, padidindamas palūkanų normas. Norvegijos centrinis bankas taip pat perspėjo apie ketinimus pradėti griežtinti politiką.

ECB, kurio užduotį apsunkina iki šiol didžiausios regiono valiutos zonos valdymas – su skirtingomis augimo perspektyvomis skirtingose narėse, – pareigūnai primygtiniai tvirtina, kad tiekimo trūkumas bus pašalintas, o metiniai kainų pokyčiai neatsispindės nominalioje duomenų statistikoje.

Rinkos dėsniais grindžiamos priemonės rodo, kad kainų augimas euro zonoje artimiausiais metais bus mažesnis nei tikslinis vidurkis.

Tualetinis popierius

Svarbus varomasis veiksnys, palyginti su praėjusiais metais, yra energijos sąnaudos, nes kainos smuko užsivėrus kelionių sektoriui 2020 metais.

Euro zonos bazinės infliacijos rodiklis, išskyrus energijos išteklius, maistą ir tabaką, buvo daug silpnesnis ir siekė 0,9 procento.

„Aš labai labai nustebčiau, jeigu Europoje kainų didėjimas įgautų platų mastą, – sakė Paulas Donovanas, „UBS Global Wealth Management“ vyriausiasis ekonomistas. – Ar centriniai bankai turėtų griežtinti politiką dėl to, kad tualetinio popieriaus kainos staiga pašoko? Ne, žinoma, ne.“

Tačiau nuolatinis centrinių bankininkų rūpestis yra infliacijos lūkesčių „atlaisvinimas“. Tokiu atveju jie būtų priversti svarstyti galimybę griežtinti pinigų politiką – nelengvas sprendimas, kai nedarbas viršija ikipandeminį lygį, o smarkiai įsiskolinusios vyriausybės yra priklausomos nuo žemų skolinimosi kainų.

Alternatyva galėtų būtų tokia: leisti infliacijai kurį laiką įkaisti. Toks žingsnis tikriausiai būtų veiksmingas po daugelio metų pernelyg lėto kainų augimo, tačiau yra rizikų, jog gali pasikartoti 1960 metų strategija, kurios atomazga po dešimtmečio buvo išties liūdna.

„Dabar ne metas nerimauti dėl infliacijos, nors mes niekada neturėtume jos pamiršti“, – „Bloomberg Television“ šią savaitę sakė kadenciją baigiantis EBPO vadovas Angelis Gurria.

Šaltinis: https://www.delfi.lt/verslas/bloomberg/europieciu-laukia-brangesne-vasara-kainoms-isbandant-centriniu-banku-apsisprendima.d?id=87364217

Nuotr.: Europos Centrinis Bankas © Reuters / Scanpix

Rodyti daugiau...

Kainų pokyčiai verslą gali įsukti į bankrotų bangą: nepasiseks įmonėms, priėmusioms vieną blogą sprendimą

Suskleisti...

Kol dėl sparčiai kylančių žaliavų kainų verslas valdžios prašo imtis politinių sprendimų, ekonomistas Marius Dubnikovas teigia, kad dėl nenumatytų žaliavų kainų rizikų kaltos pačios įmonės. Pasak jo, įmonės pačios rinkoje žaidė žaidimus manydamos, kad po metų žaliavos kainuos pigiau, o šiandien dėl to labai skaudžiai pralošė. „Matysime bankrotus, bet bankrutuos tos įmonės, kurios buvo finansiškai neraštingos“, – atvirai sako jis.

Susiduria su rimtomis problemomis

Ekonomistas Marius Dubnikovas laidoje „Delfi tema“ aiškino, kad bendrai žaliavos brangti pradėjo praėjusių metų rugpjūčio mėnesį, paaiškėjus, kad pandemija nesustabdė pasaulio pramonės.

„Lygiagrečiai buvo spausdinami pinigai, jų kiekis lėmė, kad tiek statybos, tiek visi pramonės vystymo objektai, jie spartėja. Tai šioje vietoje mes matėme, kad kainos stipriai augo ir žaliavų kainos labai stipriai šoktelėjo į priekį.

Tai, kas vyksta šiandien, sakyčiau, yra gera situacija nepaisant to, kad žaliavos labai stipriai pabrango. Šioje vietoje ekonomika užsikūrė į tokį pagreitį, kurio nematėme nuo 2016-2017 metų“, – kalbėjo jis.

Kaip teigė, 2016-aisiais ekonomika jau buvo pradėjusi judėti link stagnacijos, atsirado kalbų apie krizę, o pandemija ją pavertė labai trumpa ir pažadino ekonominį augimą.

„Tokio jo mes nebuvome matę paskutinius 15-20 metų“, – pridūrė ekonomistas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Mantas Gudas taip pozityviai apie esamą situaciją nekalbėjo.

Anot jo, žaliavų kainų problema, kurią šiandien išgyvena verslas ir visuomenė, yra unikali ir neturinti precendento.

„Lietuvai, kaip mažai ekonomikai, metalo, naftos produktų, įvairių komponentų įtaka yra tikrai didžiulė. Tikslių duomenų nėra, bet manoma, kad apie 75 proc. ekonomikos priklauso nuo įvežtinių žaliavų“, – sakė jis ir kalbėjo, kad su didžiausiais sunkumais šiandien susiduria statybų sektorius bei pramonė, kuri užsiima kontraktine gamyba ir turi ilgesnio termino projektus.

„Tai šios įmonės papuolė į žaliavų žirkles ir pasirašiusios kontraktus vienomis kainomis, eigoje planavo šias žaliavas pasipildyti, nes ne viską yra įmanoma iškart susikontraktuoti, o susidūrė su žaliavų kainų augimu ir nebegali kokybiškai, o kartais ir egzistenciškai tų sutarčių įgyvendinti. Iškilo reali masinių bankrotų grėsmė statybų sektoriuje ir skirtingos valstybės pradėjo skirtingai šią situaciją spręsti“, – sakė M. Gudas.

Kaltos pačios įmonės?

M. Dubnikovo nuomone, šiandien su rizikomis susiduriančios įmonės turėtų pačios prisiimti atsakomybę ir kalbėti apie reikiamu laiku nepriimtus teisingus sprendimus.

„Įmonės nesamdė finansų direktorių, finansų analitikų, kurie analizuotų situaciją ir įmonės, ypatingai pramonės, papuolė į situaciją, kai žaliavų neužsipirko.

Tai yra labai paprastas projektų valdymo principas, tai -sprendimas, ar gavus projektą žaliavas užsisakyti iškart, ar žaliavas užsisakinėti tada, kada projektas yra užsakomas“, – aiškino ekonomistas.

Jis teigė labai gerai atsimenantis prieš metus laiko gautą vienos didesnių įmonių vadovo skambutį.

„Klausė, ar užsisakyti plieną, kuris bus reikalingas po metų.

Mes apie tai kalbėjome labai atvirai ir priėjome išvados, kad plieną reikia užsisakyti dabar, nes pandemijai judant į pabaigą mes matysime ekonominį sprogimą, kuris ir įvyko.

Iš tiesų, labai keista klausytis, kai įmonės verkia dėl to, kad esant ekonominiui augimui, kuris šiandien yra labai stiprus, nepavyksta vykdyti projektų. Tai yra įmonės, kurios nesugebėjo užsisakyti žaliavų, kurios bandė rizikuoti ir žaisti ant to, kad po metų žaliavos kainuos pigiau, ir jos pralošė.

Tos, kurios turėjo pakankamai stiprius finansų analitikus ir finansų direktorius, jos užsisakė ir turime įmones, kurios šito neanalizavo. Manau, kad tai, kas šiandien vyksta, yra natūrali atranka ir iš tikrųjų matysime bankrotus, bet bankrutuos tos įmonės, kurios buvo finansiškai neraštingos.

Įmonės yra pačios kaltos dėl to“, – atvirai kalbėjo M. Dubnikovas.

M. Gudas teigė nesutinkantis su nuomone, kad situaciją dėl žaliavų kainų buvo galima numatyti ir suvaldyti, o žaliavų tiekėjai patys nutraukinėja sutartis, motyvuodami, kad tai – neeilinė Force majeure situacija.

„Noriu atsakingai pasakyti, kad šiai dienai tam tikrų žaliavų Europoje išvis nėra ir nėra galimybės jų atsivežti. Čia kalbu apie retesnius metalus, specifinius dalykus ir šios situacijos numatyti buvo neįmanoma.

Kitas dalykas, jeigu metalai yra pabrangę 2,5 karto ir apyvartinės lėšos yra 1 mln. Eur, staigiai pasidaro poreikis, kad tau reikia beveik 3 mln. Eur. LPK vertinimu situacija yra beprecendentė ir tai ne finansų direktoriaus klausimas“, – atsakė jis.

Prašo politinių sprendimų

M. Gudas teigė, kad LPK šiandien prašo valdžios įsikišimo ir politinių sprendimų situacijai gelbėti.

„Mes matome tris priemones. Jos nėra labai naujos.

Pirmas dalykas, jau pasirašytų viešųjų pirkimų arba naujai pasirašomų sutarčių indeksavimas. Tai priemonė, kad statybos nesustotų.

Antras dalykas, siūlome ieškoti galimybių toms įmonėms, kurios turi pasirašiusios tokias sutartis garantuoti apyvartinį kapitalą ir trečia priemonė – ieškoti galimybių pratęsti prastovų kompensavimo tvarką“, – apie siūlymus, pateiktus Vyriausybei, kalbėjo LPK atstovas.

Šiuo atveju M. Dubnikovas sakė, kad valdžiai į kainų reguliavimą kištis nederėtų.

„Tai yra konkurencija ir konkurencija turi veikti taip, kaip ji veikia.

Šiuo atveju, konkurencija išeliminuos didelę dalį įmonių, kurios nesugebėjo suskaičiuoti savo žaliavų ir jų užsisakyti laiku.

Jos žaidė su žaliavomis, laukė laiko, kada jas galima užsisakyti, kad gal vėliau jos bus pigiau, o nekompetencija pramonės įmonėms smogė labai stipriai.

Šiuo atveju, valdžia negali kištis ir neturėtų kištis į verslo konkurenciją“, – sakė jis.

Verslas rizikas sutartyse gali nusimatyti pats

Ekonomikos ir inovacijų viceministras Vincas Jurgutis pastebėjo, kad kai yra kalbama apie sutarčių indeksavimo viešuosiuose pirkimuose siūlymą, tokiose situacijose tam tikras reglamentavimas jau galioja.

„Perkančiosios organizacijos, tie, kurie vykdė tam tikrus užsakymus, skelbia konkursus, jie tikrai pagal įstatymą gali ir kai kas įtraukia kainų indeksavimo galimybes pagal tam tikrus kriterijus. Ir jei tai padaroma, eigoje yra labai normalus indeksavimo mechanizmas.

Kitas dalykas, jeigu tai nebuvo numatyta sutartyse, tai, vėlgi, yra kelias, kai labai išimtinais atvejais, dėl visiškai nenumatytų aplinkybių, kai pirkimų organizatorius vienaip ar kitaip negalėjo apskaičiuoti ar numatyti ir dėl to nenumatė indeksavimo, tokiu atveju tam tikras išimtis galima pritaikyti ir be papildomo politinio įsikišimo. Tik kas svarbu, kad pagrindimas turi būti labai išsamus, akivaizdus ir paaiškinamas“, – sakė jis.

Taip pat V. Jurgutis užsiminė matantis ir tam tikrus neatitikimus kalbant apie žaliavų kainų brangimą, kuriuos skelbia Statistikos departamentas ir verslo atstovai.

„Yra ženklus nesutapimas.

Aišku, čia gal nereikia pulti kažko vertinti, gal Statistikos departamente neatsispindi paskutinio mėnesio pokyčiai. Bet tikrai žaliavų augimas yra, žinoma, gal ne toks dramatiškas, bet jeigu tokiu taptų, tai perkančiosioms organizacijoms būdų ieškoti išimčių būtų lengviau“, – laidoje teigė jis.

Viceministras prasitarė, kad šiandien taip pat galioja įvairios finansinės priemonės, kurios įmonėms gali padėti mažinti rizikas.

„Per „Invegą“ yra garantijos tiek už apyvartines paskolas, už investicines paskolas veiklos vykdymui. Tų garantijų tikrai neplanuojame atsisakyti, kas irgi verslo šioje situacijoje turėtų palengvinti riziką“, – sakė jis.

Pasak V. Jurgučio, žaliavų kainos šiuo metu yra stebimos ir klausimą taip pat nagrinėja tiek Finansų, tiek Aplinkos ministerijos.

Šaltinis: https://www.delfi.lt/verslas/verslas/kainu-pokyciai-versla-gali-isukti-i-bankrotu-banga-nepasiseks-imonems-priemusioms-viena-bloga-sprendima.d?id=87342435

Rodyti daugiau...