Lietuvoje mažai kas susirūpino, kai 2008 m. rudenį JAV bankrutavo vienas bankas. Tačiau netrukus pasaulinė krizė apėmė ir mūsų šalį – buvo atleidžiami darbuotojai, mažinami atlyginimai, pensijos ir kitos išmokos. Šiuo metu visame pasaulyje kalbama apie grėsmę iš Kinijos ir rekordiškai išaugusias energetikos produktų kainas. Ar tai naujos krizės ženklai ir ar ji pasieks Lietuvą?
Pirmadienį ir visą praėjusią savaitę pasaulio akcijų biržos raudonavo. Daugelio vertybinių popierių vertė krito nerimaujant ne tik dėl tolesnės pandemijos eigos ar lėto skirtingų ekonomikos sektorių atsigavimo. Paprastai kalbant, daugelio žmonių turtas – taip pat ir Lietuvos gyventojų, kaupiančių pensiją – nuvertėjo.
Daug kas atidžiai stebi, kuo baigsis didžiausios Kinijos nekilnojamojo turto bendrovės „Evergrande“ istorija.
Ši kompanija gali bankrutuoti palikdama daugiau kaip 300 mlrd. dolerių vertės skolų. Dėl to daugybė gyventojų gali likti be pinigų ir nepastatytų būstų, už kuriuos jau sumokėjo. Be to, problemos gresia daugybei tiekėjų, subrangovų ir bankų, skolinusių NT rinkos plėtrai antroje didžiausioje pasaulio rinkoje.
Nerimo ženklų yra ir kitose šalyse. Rekordiškai išaugus dujų ir elektros kainai jose jau stabdomos gamyklos, baiminamasi, kokį poveikį pabrangę energetikos produktai turės gyventojų perkamajai galiai ir verslo plėtrai.
Taigi, ar šie ženklai rodo naujos ekonomikos krizės pradžią? Kaip tokios tendencijos paveiks lietuvių kišenes?
Nenustebintų didesnė korekcija
„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, normalu, kad finansų rinkose nuvilnija nerimas, kai vienai didžiausių Kinijos NT bendrovių leidžiama bankrutuoti ir negrąžinti šimtų milijardų skolų.
„Tačiau čia yra kitas labai svarbus aspektas. Pastaruosius metus rinkose matėme turbūt nedaug žmonijos istorijoje precedentų turinčią euforijos bangą, kai brango viskas nuo NT iki rizikingiausių akcijų, iki tokių naujų kūrinių, kaip tie nekeičiamieji žetonai (angl. non-fungible tokens, NFT).
Dėl didelės centrinių bankų pinigų pasiūlos investuotojai ieškojo, kur pinigus įdarbinti, kad jie uždirbtų ne neigiamas palūkanas. Įvairiausių finansinių aktyvų kainos kilo į nepagrįstas rekordines aukštumas, kurias sunku pagrįsti būsimais pinigų srautais. Ir, aišku, kad nereikia didelės kibirkšties, kad investuotojai norėtų pasitraukti ir atsiimti tuos pinigus net ir iš nelabai rizikingų aktyvų“, – komentavo N. Mačiulis.
Jis pripažino, kad šiuo metu finansų rinkose galima stebėti nerimą. Tačiau, kita vertus, pažiūrėjus į jas iš tolesnės perspektyvos, matyti, kad šiuo metu finansiniai aktyvai vis dar yra pabrangę 15–20 proc., palyginti su metų pradžia.
„Ir kol kas tai sunku būtų pavadinti finansine krize. Bet, aišku, tas nerimas gali tęstis ir nenustebintų, jeigu finansų rinkose būtų didesnė korekcija ir finansinių aktyvų kainos sugrįžtų arčiau fundamentaliosios vertės“, – įspėjo ekonomistas.
Paralelių su 2008 m. yra, bet daugiau nerimo dėl kitko
Paklaustas, ar dabartinė padėtis neprimena 2008 m. krizės, N. Mačiulis įžvelgė tam tikrų paralelių. Pavyzdžiui, dabar, kaip ir tuomet, finansiniai aktyvai ir žaliavos yra brangios.
„Turbūt skiriasi kontekstas. Tuomet centriniai bankai buvo nustatę labai aukštas palūkanų normas, bandė stabdyti ekonomikos ciklą ir išvengti jos perkaitimo. Dabar yra priešingai. Pandemijos kontekste yra rekordiškai mažos palūkanų normos, didelė pinigų pasiūla, taip pat fiskalinė politika, kuri itin skatinanti.
Dėl didelių biudžetų deficitų pinigai pasiekia gyventojų, įmonių kišenes, yra viešojo sektoriaus investicijos, mokestinės lengvatos. Tokios priemonės, kurios skatina ekonominį aktyvumą ir visuminę paklausą. Dėl to nėra labai stipraus ryšio, kas vyksta finansų rinkose ir kas vyksta realioje ekonomikoje“, – komentavo N. Mačiulis.
Anot jo, labai sunku įsivaizduoti scenarijų, kad labai staiga kristų vartojimas, būtų sustabdytos investicijos. Trumpuoju laikotarpiu galbūt tai paveiktų vartotojų lūkesčius, vartojimas augtų lėčiau.
Vis dėlto Vakarų Europos valstybėse pastaruoju metu buvo stebimas investicijų augimas, nes bendrasis vidaus produktas viršijo prieš pandemiją siekusį lygį, didėjo užimtumas ir darbo užmokestis. Taigi šokas esą nebūtų toks didelis, kad pakeistų šias tendencijas.
„Jeigu kalbėtume apie ekonomikos augimo perspektyvas, jas labiau galėtų paveikti ne „Evergrande“ galimas nemokumas ir to poveikis finansų rinkoms, bet labiau energetikos krizė. Gal skambiai pasakysiu, bet energetikos „krizelę“ matome Europoje ir iš dalies visame pasaulyje.
Dujų, elektros kainos yra pasiekusios rekordines aukštumas ir įtaka ekonomikoms yra labai didelė. Pvz., Jungtinėje Karalystėje matėme, kad trąšų gamyklos sustabdė veiklą neribotam laikui, nes elektros ir dujų kainos yra pakilusios į tokias aukštumas, kurioms esant veikla tampa ekonomiškai nepagrįsta – joms neapsimoka gaminti trąšas“, – aiškino ekonomistas.
Taigi, anot jo, Europoje dėl dujų trūkumo „turime rimtą problemą“. Dėl jų trūkumo, pasekmės bus matomos ir elektros rinkoje: „Rekordiškai brangios dujos, elektra – artėjant šildymo sezonui tai bus vienas iš didžiausių rūpesčių, ypač Europos vartotojams.“
Gal ne krizė, bet šaltukas bus
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pripažino, kad pastaruoju metu stebimos tendencijos gali grėsti tam tikrais sunkumais.
„Galbūt krize nereikėtų to vadinti, bet rudeninis šaltukas tikrai prasideda. Jis galimai peraugs į kažką rimtesnio kitais metais, nes, kaip ir esu sakęs, ekonominio skatinimo kitais metais tiek nebus.
Nuslūgs pinigų upė ir prasidės tie procesai, kurie tam tikrą laiką buvo sustoję. Atsiras daugiau bankrotų, ilgalaikio nedarbo lygio, persistumdys pridėtinė vertė iš vienų šalių į kitas. Belieka viltis, kad Lietuva gana gerai atsispirs tam šaltukui, nes mes turime neblogą startinę poziciją. Gana sparčiai augome prieš krizę ir net per krizę, pritraukėme nemažai investicijų. Bet šaltukas tikrai bus“, – įspėjo Ž. Mauricas.
Anot jo, blogiausia, kas Lietuvai galėtų nutikti dėl tokio šaltuko – tai NT ir infliacijos burbulas.
„Pasaulyje nepastebima tokių tendencijų, kad būtų labai didelis augimas. Ypatingai, jeigu bus tas šaltukas, tai žaliavų kainos kris ir tokios infliacijos nebus tokios didelės. Pvz., Pietryčių Azijoje ir lūkesčiai prasti ir infliacijos ten iš viso vartosi beveik nėra – 0–0,2 proc. Kinija irgi per daug nežiba.
Netgi pačioje Euro zonoje ta infliacija nėra didelė. Tai tik JAV realiai šoktelėjo labiau. Bet kitose šalyse nesimato. Ir jeigu vedini perdėtų lūkesčių užpūsime visus burbulus, žiūrėkime, kad netektų truputį gailėtis, kad nereikėtų grįžti atgal“, – komentavo ekonomistas.
Jo nuomone, dabar vienas iš svarbiausių dalykų yra gyventojų lūkesčių valdymas.
„Nereikia, kad jie būtų pernelyg pesimistiniai. Manau, Lietuva turi daug galimybių atlaikyti šaltuką daug geriau nei daugelis kitų šalių. Net, pavyzdžiui, vakcinacijos lygis yra bene didžiausias tarp Centrinės Europos ir Baltijos šalių. Tad nereikia pulti į kažkokią paniką. Bet nereikia ir į kitą kraštutinumą eiti – turėti per daug optimistinių lūkesčių, kad netektų nusivilti.
Manau, to strigimo bus daugiau šiek tiek kitais metais. Valstybėms bus sudėtingiau nuspręsti dėl skatinimo priemonių. Pirmiausia dėl tų burbulų pavojaus. Kai kuriose šalyse tam atsiranda nemaža opozicija – ekonomiką skatiname pučiame burbulus smogia kitu galu. Kita vertus, nebus didelių uždarymų, kokių buvo kitais metais“, – aiškino Ž. Mauricas.
Anot jo, daugiau ar mažiau nerimo galima sulaukti ir dėl kai kurių politinių tendencijų. Pavyzdžiui, rinkimų baigties kitų metų rinkimuose JAV ar netrukus vyksiančių Vokietijoje. Be to, Kinijoje, kad ir ką tai reikštų, žadama daugiau dėmesio skirti ne kiekybiniam, o kokybiniam ekonomikos augimui.
(nuotr. Fotodiena/Justino Auškelio)
Šaltinis: https://www.tv3.lt/naujiena/verslas/vis-daugiau-nerimo-zenklu-prasideda-nauja-krize-ar-tik-rudeninis-saltukas-n1115383
Rodyti daugiau...
Nuo pandemijos suvaržymų pernai ir šiemet nukentėjusių įmonių bendra skola „Sodrai“ siekia 170 mln. eurų, iš kurių 158 mln. eurų – atidėjimai.
